Žodžiu „afrodiziakas“, kilusiu nuo graikų meilės deivės Afroditės vardo, vadinamos visos priemonės, sužadinančios aistrą, pakeliančios potenciją, sustiprinančios išgyvenimus meilės akto metu.
Nuo senų senovės, kuomet žmonėms stengėsi sužadinti gyvybines jėgas, padidinti moterų vaisingumą, iki šių dienų, kuomet pats seksualumas (ir, žinoma, seksas) savaime tapo vertybe, buvo naudojama begalė afrodizinių priemonių.
Senosiose kultūrose visų seksualumą veikiančių priemonių efektyvumas buvo aiškinamas per jų ryšį su vaisingumu. Kai kurių priemonių veikimą galima buvo paaiškinti moksliškai – pavyzdžiui, dažnai kaip afrodiziakas naudojamas imbieras iš tikrųjų padeda sureguliuoti kraujotaką.
Tačiau mokslinis pagrindimas nebuvo lemiamas ar netgi būtinas. Šiandien ieškoma racionalių erotinės stimuliacijos technikų, dažnai kalbama apie psichofiziologines (veikiančias per jusles – regėjimą, lytėjimą, uoslę ir klausą) ir vidines – maistą, alkoholinius gėrimus, narkotikus, vaistus – priemones.
Daugumoje senų kultūrų seksas buvo tradiciškai siejamas su naktimi. Žmonės, užsiimantys „prokreaciniais veiksmais“ rizikavo tapti „nešvariais“. Net ir šiandien, kuomet požiūris į seksą daug liberalesnis, dažnai manoma, kad jo metu išlaisvinamos tamsiosios gamtos jėgos, chaosas, priešpastatomas Kultūros tvarkai. Būtent todėl dauguma naudojamų afrodiziakų tai priemonės, išlaisvinančios žmogų nuo kultūros pančių, pažadinančios laukinę jo prigimtį.
Afrodiziakais dažnai buvo laikomi preparatai ar daiktai, interpretuojami kaip gyvybinių jėgų, atgimstančios gyvybės personifikacijos. Todėl, pavyzdžiui, apeigose, skirtose Žemės vaisingumo jėgų pažadinimui, buvo dažnai naudojami kiaušiniai. Dėl tos pačios priežasties kai kuriose šalyse kiaušiniai yra tradiciniu vestuvinės simbolikos elementu. Net šiandien putpelių kiaušiniai yra laikomi afrodiziaku, veikiančiu vyrišką potenciją. Populiarus yra ir „kokteilis“, kurio pagrindiniai ingredientai – kiaušiniai, brendis, pienas ir medus.
Alkoholis
Afrodiziakais gan dažnai buvo laikomos priemonės, veikiančios kaip tarpininkai (mediumai), pavyzdžiui, alkoholis. Šios priemonės pasižymėjo stipriu maginiu poveikiu – išlaisvindavo žmogų iš visuomenės normų pančių, suteikdavo drąsos, ryžto. Tradicinėse kultūrose buvo pabrėžiama, kad tokios priemonės kaip alkoholis padeda žmogui peržengti tvarkingojo pasaulio ribas ir leidžia užsiimti „nešvariuoju“ seksu.
Alkoholis buvo naudojamas ritualiniais tikslais – dažnai buvo geriamas apeiginių puotų metu (pavyzdžiui, orgijų, skirtų Dionizo garbei, metu). XX-ojo amžiaus pradžioje garsiausiu alkoholiu-afrodiziaku buvo absentas, litrais geriamas moderniųjų artistų. Absentas – trauktinė, gaminama iš pelynų, laukinių mairūnų, anyžiaus ir kitų aromatinių žolelių. Dėl didelio eterinių aliejų, ypač tujono, kiekio, jo ilgalaikis vartojimas dažniausiai baigdavosi psichikos ligomis, kartais netgi mirtimi. Absentas buvo nustotas gaminti bei uždraustas daugelyje šalių. Jo gamyba atsinaujino tik XXI-ojo amžiaus pradžioje. Nuodingasis tujonas yra iki šiol randamas vermutuose.
Grybai ir narkotikai
Mediacinėmis, o dažnai – tiesiog narkotinėmis – savybėmis pasižymintis grybai dažnai buvo laikomi afrodiziakais. Tačiau svarbiau už jų toksinį ir svaiginantį poveikį buvo tai, jog grybai yra miško – vietos, artimos anapusiniam pasauliui – produktas. Be to, grybai buvo vertinami dėl specifinio jų kvapo, siejamo su seksuaulumu, bet ir puvimu, yrimu, tamsa, naktimi. Jau senų senovėje būtent tuo buvo aiškinamas keistokas tų laikų žmonių prisirišimas prie smarvės. Net ir šiandien yra ypatingai vertinami specifinį kvapą turintys triufeliai, grybai, išskiriantys tokį pat feromoną kaip rujojantys kuiliai. Triufeliais savo erotinį aktyvumą skatino Liudvikas XV ir Kazanova.
Mediacines funkcijas dažnai atlikdavo narkotinės medžiagos. Gana dažnai kaip afrodiziakai buvo naudojami apsvaiginantys preparatai – tabakas, sumaišytas su nikotinu arba marihuana. Yohimbe ekstraktas, alkaloidas, gaunamas iš Afrikos vakaruose augančio medžio Corynanthe yohimbe, buvo vietinių gyventojų naudojamas ritualinių apeigų (sueičių), skirtų žemės derlingumo atnaujinimui, metu. Šiandien šis preparatas naudojamas erekcijos sutrikimų šalinimui. Seksualinių potyrių pagyvinimui ir jautrumo padidinimui buvo naudojami preparatai, gaunami iš kanapių – ypatingai hašišas. Kanapių sėklos buvo naudojamos raganų – tai viena iš tepalo, įgalinančio skraidyti, sudėtinių dalių.
Erotinį susijaudinimą galima buvo pasiekti ir aprūkant patalpą smilkalais ar naudojant eterinius aliejus. Vienu iš argumentų, kodėl toks erotinės potencijos skatinimo būdas yra veiksmingas, yra faktas, jog pats dūmas buvo laikomas turinčiu mediacinių savybių. Juk smilkalai nuo senų senovės buvo naudojami ruošiantis būrimams, atliekant aukojimus, ar kitaip peržengiant žmogiškojo pasaulio ribas.
Erotinė virtuvė
Anapusybę priartindavo, o kartu ir meilės siautulį sukeldavo taip pat daiktai ar medžiagos, paimtos iš vietų, kuriose negyvena žmonės. Kilę iš Ano Pasaulio, išlaikydavo jo savybes ir suteikdavo jas tiems, kurie išdrįsdavo šias medžiagas vartoti, teptis jomis ar tiesiog nešiotis su savimi.
Afrodizinėmis savybėmis yra apdovanoti gyvūnai, augalai ir kiti daiktai, kilę iš vietų, kurios maginėse kultūrose buvo laikomos ribinėmis tarp dvasių ir mirtingųjų pasaulių. Tokios vietos buvo laikomos ikikosminio chaoso atspindžiu. Todėl jūrų gerybės, moliuskai, žuvys užima svarbią vietą erotinėje virtuvėje ne vien dėl savo maistinių savybių. Ypatingomis galiomis pasižymėjo, pavyzdžiui, perlai, primenantys apie deivės Veneros gimimą, be to, kilusios iš okeano gelmių ir besislepiančios kriauklėse. Kleopatra, viliodama Antonijų, pirmosios judviejų puotos metu pakėlė taurę su gėrimu, pagamintu iš perlų, ištirpdytų citrinų sultyse.
Kilusiais iš Anapus buvo laikomi ir egzotiniai daiktai ar augalai. Afrodiziaku buvo laikomas pomidoras, augintas pradžioje kaip dekoratyvinis augalas, kurio natūralus kvapas šiek tiek primena muskusą. Anglijoje afrodiziaku buvo laikomos bulvės.
Rytų kultūroje manyta, kad geismą ir potenciją gali teigiamai paveikti paukščių lizdų sriuba – manyta, jog paukščiai sugeba keliauti tarp pasaulių. Be to, patys paukščių lizdai buvo gaminami iš žaliavų, turinčių afrodizinių savybių. Kinai erotiniams tikslams rinkdavosi žuvėdrų lizdus, pagamintus iš valgomų jūros dumblių, sujungtų žuvies ikrais ir paukščių seilėmis. Skamba ne itin viliojančiai, bet juk tikslas pateisina priemones.
Slavų meilės magija patardavo naudoti šikšnosparnių, siejamų su naktimi ir šėtonu, kaulus. Kartais medžiagos buvo laikomos afrodiziakais dėl jų sukeliamo karščiavimo ar net kliedesių. Šios savybės taip pat buvo siejamos su kasdienio pasaulio atmetimu, „sulaukėjimu“. Ugnis, karštis užėmė svarbią vietą magijoje. Ji panaikina visas formas, o šis etapas yra būtinas prieš gimstant naujiems pavidalams.
Prieskoniai
Afrodiziakais dažniausiais buvo laikomi prieskoniai, priduodantys patiekalams deginančio aštrumo ar išraiškingumo. Dauguma šių potenciją keliančių prieskonių yra naudojami iki šiol – įvairios pipirų atmainos, peletrūnai, kadagiai, kmynai, rozmarinas, čiobreliai. Populiariu afrodiziaku buvo kaparėliai – pikantiški dygliuoto krūmo žiedų pumpurai, iš kurių buvo gaminami padažai ir marinatai. Buvo tikima, jos geismą ir potenciją gali padidinti svogūnai. Arabų šalyse buvo mėgstama kiaušinienė su svogūnais – tokiu būdu viename patiekale buvo sujungiamos magiškosios kiaušinių ir svogūnų galios. Senovėje tikėta stimuliuojančiomis česnakų savybėmis. Plinijus patardavo vartoti česnaką ir kalendrą, sumaišytą su baltuoju vynu. Daug žadančiu afrodiziaku buvo laikomi krienai, valgomi vieni ar padažuose. Romėnai meilės gėrimą gamindavo iš kartėnės, sumaišytos su svogūnų sultimis, pušies riešutėliais ir pipirais. Kai kurie pridėdavo ir levandų. Ponia du Barry, Liudviko XV-ojo kurtizanė, rūpindamasi jo seksualinėmis galiomis, dažnai vaišindavo karalių omletu su imbieru.
Viliojantys kvapai
Afrodiziakais dažnai buvo laikomi daiktai ar medžiagos, išsiskiriančios stipriu, nors ne visada maloniu kvapu. Šiuolaikiniai eksperimentai ir feromonų tyrimai patvirtina stimuliuojantį kai kurių kvapų poveikį – pavyzdžiui, muskuso ar ambros. Maginėse kultūrose svarbus buvo ne tik kvapo intensyvumas, bet ir subjektyvios asociacijos, susiejančios jį su lyties organais.
Aistrą sužadinantis poveikis dažnai budavo „pripaišomas“ augalams, pasižymintiems intensyviu aromatu. Pavyzdžiui, bergamotės kvapas, gerai žinomas geriantiems Earl Grey arbatą, buvo laikomas „labai moterišku“, kaip ir levandų, hiacintų, rožių ir kitų gėlių aromatai. Iki šių laikų išliko tikėjimas kardamono efektyvumu. Arabų meilės valgio recepte susijungdavo kardamono ir kitų afrodiziakų – imbiero, cinamono – galios. Šiuo prieskoniu mišiniu buvo gardinamos virtų svogūnų ir žirnių mišrainė.
Gyvūnai ir potencija
Geismą ir seksualinį pajėgumą padidinti padėdavo ir gyvūnai, išsiskiriantys savo laukiniu nesutramdomumu ar vislumu. Šios jų savybės persiduodavo tam, kuris suvalgydavo ar bent jau nešiodavosi su savimi atitinkamą gyvūno kūno dalį. Todėl buvo manoma, jog potenciją veikia jaučio, elnio, kiškio ar ožio sėklidžių valgymas. Rekomenduojama buvo suvalgyti ir kitus organus – kepenis, tulžį, smegenis ar širdį. Seksualinį pajėgumą sustiprintų ir valgiaraštyje atsiradusi antis – paukštis, siejamas su Priapu, vaisingumo dievu, globojančiu vyriškąsias genitalijas.
Iki šių dienų išliko tikėjimas stebuklingomis dramblio ilčių ar raganosio rago savybėmis, kuris remiasi ne tik laukiniu šių gyvūnų būdu (kuris, žinoma, turėtų atsispindėti ir rago ar ilčių savininko seksualiniame elgesyje), bet ir asocijacijomis – ragai ar iltys itin primena vyriškus lytinius organus. Anot kinų legendos, imperatorius Chou-Hsin, garsėjantis savo vyriškumu, kilus impotencijos grėsmei bandė gelbėtis gėrimu, pavadintu „Medžiojantis liūtas”. Jo sudėtinės dalys – troškinta meškos letena, raganosio ragas ir perfiltruotas gyvūno šlapimas.
Daiktų ir augalų forma
Dažniausiai afrodizinėmis savybėmis garsėjo daiktai ar augalai, kurie savo forma budavo panašūs į vyriškus ar moteriškus lytinius organus. Tai dažnas dalykas magijos tradicijoje – daiktai, panašūs savo išore, gali veikti vienas kitą, apsikeisti savo savybėmis.
Panašumo į lytinius organus dėka afrodiziakais buvo laikomi bananai, kriaušės, morkos, šparagai, taip pat ženšenio šaknis. Petražolių nuoviras įgalindavo raganas skraidyti (jų šluota savo forma taip pat primindavo vyrišką lytinį organą). Jau nuo antikos laikų seksualinėms galioms stiprinti buvo vartojamos austrės, panašios į moteriškus lytinius organus.
Ritualinė duona taipogi budavo ryškiai erotinių formų. Tai galėjo būti ilgos bagetės („prancūziški batonai“) arba bandelės, blyneliai ar kiti kepiniai savo forma primenantys vaginą.
Meilės gėrimai
Baltų bei slavų kraštuose buvo populiarūs meilės gėrimai, susidedantys iš šlapimo, menstruacinio kraujo, sudegintų lytinų organų plaukų ir arklių mėšlo. Daugumos kultūrų meilės magijoje, kuomet buvo siekiama sužadinti pasirinkto asmens erotinį susidomėjimą, buvo naudojamos įvairios išskyros – dažniausiai sperna ar seilės. Šios medžiagos buvo laikomos nešvariomis – visos išskyros, taip pat nukirpti plaukai ar nagai yra tampa taksonomiškai dviprasmiški – nors atskirti nuo kūno, simboline prasme vis dar jam priklauso.
Pavojingi afrodiziakai
Afrodiziakai galėjo pakenkti, jei su jų vartojimu buvo persistengta. Tarp jų yra ir tokie, kurių vartojimas galėjo baigtis netgi mirtimi. Pavyzdžiui, milteliai, gaminami iš ispaniškosios muselės (Lytta vesicatoria), stipriai dirginantys šlapimo takus bei lytinius organus, galėjo sukelti mirtiną apsinuodijimą. Panašiai veikia ir mandragoros šaknis.
Priešnuodžiai
Apie tai, koks stiprus buvo tikėjimas afrodiziakais, galima spręsti ir pagal tai, kad nuolat buvo ieškoma ne tik naujų priemonių, bet ir preparatų, turinčių priešingą poveikį, panaikinančių afrodiziakų veikimą. Šios raminamai veikiančios priemonės buvo vartojamos medicininiais arba ritualiniais tikslais. Anti-afrodiziniu poveikiu pasižymi, be kita ko, mėtos ir kitos žolės.
Valerijonai, vartojami ar tiesiog nešiojami merginos, turėdavo slopinti jos temperamentą ir atbaidyti vyrus, apsaugoti nuo jų geismo. Žinios apie anti-afrodiziakus buvo ypatingai aukštai vertinamos – jos ne tik garantuodavo sveikatą, bet ir leisdavo išlikti švariems, pasipriešinti chaosui, meilės akto beprotybei. Neigiamai potenciją veikiančios priemonės buvo naudojamos ir juodojoje magijoje – šios priemonės apsunkindavo normalų sutuoktinių ar vien vyro funkcionavimą.
