Déjà vu (pažodžiui – „jau matyta“) jausmą bent kartą gyvenime yra patyręs bemaž kiekvienas žmogus. Šiuolaikiniai mokslininkai neriasi iš kailio, bandydami ištirti ir paaiškinti šį fenomeną.
Déjà vu jausmą gali patirti kiekvienas žmogus. Tačiau kai kuriems žmonėms tai nutinka dažniau. Šis jausmas dažniau aplanko jaunimą negu brandaus amžiaus žmones. Itin dažnai jį patiria keliautojai, žmonės, dažnai keičiantys gyvenamąją vietą. Išsilavinę žmonės susiduria su déjà vu dažniau negu neišsilavinę. Be to, déjà vu išgyvenimo padažnėjimas yra siejamas su tam tikromis psichikos ar smegenų ligomis – epilepsija, šizofrenija, smegenų pažeidimais.
Mokslininkai Akira O'Connor ir Chris Moulin iš Lydso universiteto (University of Leeds) Anglijoje pasiūlė savąją déjà vu fenomeno aiškinimo versiją. Būtent jie prieš kelis metus paneigė labiausiai paplitusią teoriją, kuri teigė, jog déjà vu jausmas atsiranda dėl tam tikro „užlaikymo“, kai viena akis perduoda matomą vaizdą greičiau negu kita.
Manyta, jog vos kelių milisekundžių vėlavimas leidžia smegenims užregistruoti vienos akies atsiųstą vaizdą, palyginti jį su antros, vėluojančios, akies pateikta informacija ir padaryti išvadą, kad „tai jau mačiau“.
Šis aiškinimas atrodė logiškas, kol Lydso universiteto mokslininkai neaprašė atvejo, kuomet déjà vu jausmą uoslės, klausos ir lytėjimo pagalba patirdavo neregys. Dažniausiai déjà vu jausmą patiriama atliekant paprastus, rutininius veiksmus – užrišdami batus, pietaudami ir panašiai. Todėl šie mokslininkai pasiūlė naują déjà vu fenomeno paaiškinimą. Jų nuomone, šis jausmas tai pokštas, kurį sau iškrečia smegenys, o jo esmę geriausiai perteikia mokslininkų pasiūlytas terminas: žinojimas be atpažinimo.
Kai sutinkame parduotuvėje vyrą, kuris mums atrodo matytas, dažniausiai po kurio laiko prisimename, kokiomis aplinkybėmis esame jį matę anksčiau. Kai vaizdas pro viešbučio langą mums atrodo matytas, dažniausiai galiausiai prisimename, kad šioje vietoje atostogavo jūsų draugai ir tą vaizdą esate matę jų nuotraukose. Kitaip tariant, galime logiškai paaiškinti šį „atpažinimo“ jausmą, smegenų vingiuose surasti reikiamą informaciją. Kai turime reikalą su déjà vu jausmu, to padaryti mums nepavyksta. Nerandame savo prisiminimuose faktų ar aplinkybių, kurie padėtų nustatyti, kodėl tai, ką matome ar išgyvename mums atrodo pažįstama.
Alan Brown iš Pietų Metodistų universiteto (Southern Methodist University) Dalase ir Elizabeth Marsh iš Djuko universiteto (Duke University) atliko eksperimentą, įrodantį, jog informacija, kaupiama smegenyse, gali vėliau nesąmoningai grįžti déjà vu pavidalu. Užteko tiesiog išblaškyti tiriamųjų dėmesį. Mokslininkai, savo tiriamaisiais pasirinkę studentus, surengė keletą eksperimentinių bandymų, kurių metu buvo rodomos nuotraukos. Dalyviai turėjo jose surasti baltą arba juodą kryžių. Užduotis buvo paprasta, neįprastas buvo tik tempas – vos sekundė vienai nuotraukai. Psichologai siekė, kad tiriamieji nespėtų detaliai įsižiūrėti į rodomas nuotraukas. Kadangi visas jų dėmesys buvo sutelktas į vieną elementą, jie negalėjo įsiminti kitų dalykų, vaizduojamų nuotraukose. Daugumoje jų buvo užfiksuoti gamtos vaizdai, tačiau buvo ir tokių, kuriose buvo matomi abiejų universitetų pastatai.
Po savaitės mokslininkai surengė antrąją nuotraukų peržiūrą. Eksperimento dalyviams buvo parodytos naujos nuotraukos, tarp kurių buvo keletas anksčiau matytų, vaizduojančių studentų miestelį. Psichologai klausė tiriamųjų, ar šiems teko būti vaizduojamose vietose. Studentai iš Djuko, pirmos peržiūros metu matę Dalaso universiteto nuotraukas, tvirtino, kad vaizduojamos vietos jiems atrodo labai pažįstamos. Tą patį teigė Dalaso universiteto studentai, matę Djuko nuotraukas. Smegenys, pirmos nuotraukų peržiūros metu pasąmoningai užfiksavę universiteto vaizdus, vėliau grąžino šią informaciją déjà vu pavidalu.
Todėl psichologijoje dažnai kalbama apie užslėptų žinių saugyklą. Šioje saugykloje kaupiama informacija dažnai lieka už mūsų sąmonės ribų, tačiau šios žinios yra naudojamos pakankamai dažnai – pavyzdžiui, priimant intuicija paremtus sprendimus. Dažnai patys negalime suprasti, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Déjà vu veikia panašiu principu – šiuo metu matomą vaizdą ar patiriamą jausmą lyginame su tais, kurie anksčiau atsidūrė užslėptoje atmintyje. Šis veiksmas atliekamas pasąmonės lygmenyje, todėl negalime nustatyti, kodėl tai, su kuo susidūrėme, atrodo be galo matyta, pažįstama. Mokslininkus domina dar vienas klausimas. Kodėl, patirdami déjà vu jausmą, net kai šis jausmas trunka vos akimirką, jaučiamės sunerimę, išgąsdinti, nemaloniai nustebinti.
Mėgstame kontroliuoti realybę, tokia yra mūsų prigimtis. Nieko stebėtino, kad déjà vu gali mus nustebinti ir priversti nerimauti, nors gal labiau tinkamas būtų smalsumas? Juk ką tik patyrėme kažką nuostabaus, slėpiningo.
