Komentarai

Skaitiniai

Žmogaus sielos paieškos

Paveikliukas

Sielos buvimo klausimas visuomet kėlė daug ginčų ir diskusijų. Ar ji egzistuoja? Ar yra nemirtinga? Kaip ji pasireiškia ir kodėl yra tokia svarbi? Šios mintys nedavė ramybės amerikiečių gydytojui Duncanui MacDougallui. XX amžiaus pradžioje jis, atlikęs seriją keistokų eksperimentų su mirštančiais žmonėmis, nustatė, jog žmogaus siela egzistuoja ir... sveria lygiai 21 gramą. Ir nors vėliau MacDougallas buvo dažniau vadinamas šarlatanu nei mokslininku, jo eksperimentas įėjo į istoriją.

Sielos spalvos

Kol vieni mokslininkai neigia sielos egzistavimą, kiti bando šią teoriją pagrįsti. Šiuolaikiniams žmogaus sielos tyrinėtojams sielos svoris rūpi mažiau, tačiau jie vis dar stengiasi „užfiksuoti“ jos buveinę žmogaus kūne. Anksčiau manyta, jog siela gali gyventi žmogaus smegenyse. Šią teoriją šiuo metu pakeitė kita, anot kurios, siela yra susitelkusi žmogaus širdyje, ne galvoje, ir pasireiškia išoriniu švytėjimu, paprastai vadinamu aura.

Aura anaiptol nėra naujas reiškinys. Prisiminkite šventuosius paveikslus – net krikščionybėje buvo tikima, jog kai kurių žmonių auros yra tokios ryškios, kad jas galima pamatyti plika akimi. Iš čia ir kilo paprotys vaizduoti šventuosius su aureolėmis. Ir ne tik krikščionybėje – anot legendos, Budos aura buvo tokia ryški ir galinga, jog galėjo apgaubti visą miestą, kuriame šis apsilankydavo.

Tavo sielos nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo metais rusų mokslininkų šeima, Valentina ir Semionas Kirlianai, sukūrė elektrofotografijos metodą, leidžiantį fotopopieriuje užfiksuoti spalvotas žmonių ir net daiktų auras. Šis metodas yra ir šiandien naudojamas įvairių mokslininkų, tačiau vis dar ginčijamasi, ar tai, kas užfiksuojama, iš tiesų yra aura. Ir jeigu taip – ar jos spalvos leidžia daryti prielaidas apie užfiksuoto objekto emocinę būseną?

Kirlianų fotografijos metodas buvo kruopščiai ištyrinėtas, įvykdyta aibė įdomių eksperimentų. Vienas tokių eksperimentų – žmonių, laikomų energetiniais vampyrais, ir jų pripažintų aukų bioplazminis tyrimas, atliktas JAV vyriausybės užsakymu. Jo metu nustatyta, jog žmonių, sugeriančių kitų energiją, auros yra išplitusios, ryškios raudonos spalvos, kai tuo tarpu jų aukų – žymiai mažesnės, blankios, dažniausiai žydros ar melsvos spalvos.

Kirliano metodo pagrindu buvo sukurti ir biolauko fiksavimo aparatai. JAV tokį aparatą net buvo galima nusipirkti kasdieniam naudojimui. Apie tai, kad jo išradimas tikrai veikia, Kirlianas įsitikino ir pats. Pasakojama, jog vieną dieną apsilankius svečiams iš Mokslų Akademijos, jam niekaip nepavyko padaryti kokybiškos savo delno elektrofotografijos. Jau buvo bepradedąs kaltinti aparatą, tačiau žmonos nuotrauka pavyko kuo puikiausiai. Priežastį jis suprato tik vakare, kai mokslininką pakirto netikėta liga. Aparatui pavyko negalavimą „pagauti“ dar prieš pasireiškiant pirmiesiems simptomams. Tarptautinė Kirliano reiškinių tyrimų asociacija pateikia daugybę duomenų apie panašius atsitikimus. Teigiama, jog Kirliano metodo pagrindu sukurti auros fotografavimo prietaisai gali padėti diagnozuoti vėžį pirminėje jo stadijoje, kol to dar negalima padaryti standartinėmis medicinos priemonėmis.

Šiandien Kirlianovo pradėtą darbą Rusijoje tęsia profesorius Konstantinas Korotkovas, sujungdamas elektrofotografiją su šiuolaikinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Jo sukonstruota mašina ne tik fotografuoja žmonių aurą, bet ir analizuoja jos spalvas, pateikdama išsamią ataskaitą apie žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

Kur iškeliauja siela?

Dar daugiau, 2005-2006 metais Korotkovas sukūrė technologiją, leidžiančią nufotografuoti žmogaus sielą tą akimirką, kai ši, jam mirus, apleidžia žmogaus kūną. Jo atlikti bandymai parodo, jog žmogaus aura lieka nepakitusi dar ilgą laiką po žmogaus mirties, o jos pokyčius labiausiai lemia tai, kokiu būdu žmogus mirė. Aparatas ne kartą užfiksavo, jog savižudžių, nužudymo aukų ir kitų netikėtai mirusių žmonių energija neramiai šokinėdavo, tarsi siela būtų nepasiruošusi palikti kūną, kuriame gyveno. Šių žmonių auros taip pat išsilaikydavo ilgiau negu kitų mirusiųjų. Galbūt netikėtai bename tapusi siela turėdavo sulaukti kitų namų?

Sielų reinkarnacija – dar vienas mokslininkus (ir ne tik juos) neraminantis reiškinys. Galbūt esate girdėję, jog ir krikščionims kadaise „buvo leista“ tikėti reinkarnacija. Viskas pasikeitė tik 553-aisiais metai, kai V Soboro Konstantinopolyje metu nuspręsta, jog siela gyvena tik kartą, o po žmogaus mirties keliauja pas Dievą (jei, žinoma, to nusipelnė). Tačiau kartas nuo karto atsiranda žmonių, paneigiančių sielos mirtingumą: atsiranda vaikų, mokančių kalbas, kurių niekuomet nesimokė, atsimenančių įvykius (dažnai tragiškus), kuriuose negalėjo dalyvauti. Kaip galima tai paaiškinti?

Amerikos psichologas profesorius Michaelas Newtonas praleido daugybę valandų, tobulindamas regresinės hipnozės metodą, leidžiantį žmogui panirti į ankstesnių gyvenimų prisiminimus. Jo pacientų pasakojimai buvo išties stulbinantys. Dauguma tų žmonių seanso metų gali atsidurti ankstesniame gyvenime, sužinoti, kuo buvo prieš tai. Jie gyveno kituose žemynuose, kituose amžiuose, buvo kitos lyties... Dažnai po tokio seanso galima sužinoti ir savo ankstesniąją tapatybę, patikrinti jos egzistavimą. Visgi kyla klausimas: ar tikrai verta brautis į anapusybę ir sužinoti tai, kas nuo mūsų paslėpta?

Panašūs straipsniai: